1. Meniu punkte Deklaravimas pasirinkite „Pradėti naują”;
2. Pasirinkite dokumento pildymą interaktyviai (on-line) ir spustelkite nuorodą „Naujas dokumentas”;
3. Pasirinkite iš sąrašo FR0512 formos prašymą;
4. Pakoreguokite prašymo duomenis ir jį pateikite.

Pildant e-formas VMI reikalingi fondo duomenys: Pavadinimas: Labdaros ir paramos fondas “Teisingas kelias” Fondo kodas: 302483038 Adresas: Kaunas, Technikos g. 9. AB SEB bankas: LT507044060007401559

Reikalingi duomenys pildant formą 2010 metais FR0512 už praėjusius metus

Ričardai ir Jurga trumpai papasakokite apie save

Ričardas:

Aš esu Ričardas Anusauskas, Lietuvos foto menininkų sąjungos narys, keliautojas, apkeliavęs daugiau nei 140 valstybių. Neseniai išleidęs pirmąjį mudviejų su žmona foto albumą “Toli – iš arti”. Tai 300 foto nuotraukų iš įvairių pasaulio šalių, kur Jūs galite artimai susipažinti su tokiomis egzotiškomis šalimis kaip Belyzas, Gvatemala, Meksika, Amazonė ir visų svarbiausia pamatyti labai gražią Lietuvą.
Jurga:

Taip pat Ričardas yra kompozitorius, tekstų autorius, kuriantis muziką ir žodžius mūsų dukrai Evelinai Anusauskaitei. – O aš esu Jurga Anusauskienė – prodiusuoju savo dukrą – Eveliną. Taip pat užsiimu renginių organizavimu, režisūra, bei esu tarptautinio menų festivalio “Slaviansky Bazar” atstovė Lietuvoje.

Jūsų nuomonė apie šiuolaikinio jaunimo vertybes, įsitikinimus, idėjas, bei prioritetus gyvenime?

Ričardas:

Jaunimas visados yra jaunimas ir visados jis yra priešaky. Visos perspektyvos yra tik jaunimo rankose, ir kaip aš mėgstu sakyti visos problemos ir jų sprendimo būdai yra „tarp ausų“. Čia prasideda ir čia baigiasi visos jaunimo problemos. Nėra blogo jaunimo, yra tik aplinkybės ir įtaka kur jie gali būti geri arba blogi.

Jurga:

Kas yra jaunimas? – Turbūt nėra jokio amžiaus cenzo. Aš pažystu žmones, kurie yra „-iolikmečiai“ ir yra absoliučiai pasenę. Ir taip pat pažystu žmones, kurie yra garbaus amžiaus, tačiau išlieka jauni savo smalsumu, noru pažinti gyvenimą, džiaugtis ir dalintis savo gražiom vertybėm su kitais. Aš manau, kad tiek jaunimo, tiek vyresnio amžiaus tarpe yra labai skirtingų žmonių ir viskas priklauso tik nuo individualių savybių ir požiūrio į tuos pačius dalykus. Vieni zirzia, kad šlapia, kad lyja, kad depresija, trūksta saulės, o kiti tuo metu gali paimti fotoaparatą ir bandyti įamžinti tą purslą baloje. Kiekviename dalyke galima įžvelgti tiek gerus tiek blogus dalykus. Aš manau, kad jaunimas yra smalsus ir jis turi ir gali matyti aplinkui gėrį ir turi nešti ir dalintis su kitais tuo gėriu.

Jūsų nuomonė apie jaunimo laisvalaikį ir jo leidimo būdus?

Jurga:

Aš tikriausiai nuo kokių 6-ių metų nebežinau kas yra laisvalaikis, nes man visą laiką jo tik trūko. Visada turėjau ir turiu labai daug idėjų, kurias noriu įgyvendinti, taip, kad pirmiausia jaunimui norėčiau palinkėti, susiplanuoti savo laiką, kad spėtų per jį kuo daugiau padaryti. O tiems žmonėms kurie sako „Aš negaliu“, „Aš nespėju“, „Aš neturiu laiko“, noriu priminti, – Obama (Barakas Obama, JAV prezidentas, – red. past.) turi tas pačias 24 valandas kaip ir Jūs, taigi pasižiūrėkit kiek jis sugeba nuveikti. Viskas yra tik Jūsų rankose.

Ričardas:

Žiauru ir gaila, kad mes vaikystėje neturim vieno kriterijaus – laiko vertės. Kiek aš pažystu subrendusių menininkų, jie visada dejuoja „Kur aš galėčiau „nusipirkti“ laisvo laiko?“

Dabar jau būdamas pagyvenusio jaunuolio amžiaus aš galiu visiems tik palinkėti, -

Jauskite savo laiko vertę ir įvertinkite ką ir per kiek laiko galite padaryti, nes su kiekviena nugyventa valanda to laiko lieka vis mažiau. Tikrai ateis diena, kai Jums to laiko pritruks.

Jurga:

Ir kai šiandiena yra tokios informacinės technologijos, mes kiekvienas galime padaryti bet ką. Neišsibarstykite, eikit kryptingai, darykite tai ką norit, o norėti yra veiksmažodis. Taip, kad jeigu jūs tik sėdėsit ant sofos ir norėsit, jųs nieko nepasieksit. Jūs turit daryt, daryt ir daryt. Ne rytoj, ne nuo pirmadienio. Ne nuo kito mėnesio pirmos dienos, o dabar.

Jaunimo nusikalstamumas: Jūsų nuomone, kas įtakoją tai, kad jaunųjų nusikaltėlių amžius vis jaunėja?

Ričardas:

Kadangi klausimas yra kas įtakoja jaunimo nusikalstamą amžių, tai galiu pasakyti, kad tai yra pavyzdžiai ir aplinka kur jie gyvena ir  ką jie mato aplink save. Ypač mūsų kartos žmonės labai turi pagalvot, ką jie padaro, jog jų vaikai jaustų šeimą, kad turėtų ką veikti, jog jiems būtų įdomu gyventi.

Pažiūrėkim ką rodo mūsų radijas ir televizija, ar jie teisingai suformuoja mūsų jaunimą, ar teisingom vertybėm, ar vaikydamiesi tik populiarių reitingų, kišdami tik tą produkciją, kuri tik kelia reitingus ir negalvodami į priekį ar išsilaikys tam tikros meno rūšys, ar išsilaikys ta pati kultūra, kuri yra visa ko pagrindas. Sunaikinkim kultūrą ir nebeturėsime ką veikti nei vienoje srityje. Taip, kad čia yra atsakomybė visiems,  arba tu pasieksi ką nors gyvenime, ir tai priklauso tik nuo tavęs arba tu nepasieksi. Arba tu eisi vienaip, ir vienaip tu būsi įvertintas, arba tu elgsies kitaip, pasirinksi savo kelią ir būsi įvertintas kitaip.

Jurga:

Aš visiškai pritariu Ričardui ir visada kartojau, kad vaikai gimsta patys iš savęs tobuli. Jų nereikia auklėti, jų reikia nesugadinti. Nes visa kas yra bloga jie išmoksta iš mūsų. Todėl tėvai ir žmonės nusprendę tapti tėvais, turėtų labai atsakingai pagalvoti,  kokioje aplinkoje jų vaikas auga. Ir tai, kad jaunėja nusikaltėlių amžius yra bene viena didžiausių Lietuvos problemų. Ir aš manau, kad tai labai susija su tuo, kad  jaunimas nesugalvoja kuo užsiimti. Antras dalykas, yra deja tos pačios informacinės technologijos, nes dažnai jaunimas praleidžia per daug laiko prie kompiuterių ir supainioja virtualų ir realų gyvenimą, kas ištiktųjų turi labai neigiamą padarinį. Nes jeigu jaunuoliai labai ilgai šaudo ir gaudo kažkokiuose žaidimuose monitoriuje, tai po to išėję į gatvę, dažnai jie perkelia tą žaidimą ir ištikrųjų tai yra azartas su agresijos prieskoniu. Suprantama, kiekvienam yra smagu pasijaust kažkokiu kareiviu, nugalėtoju, bet po to jaunas žmogus susipainioja, kad gyvenime taip elgtis negalima,  ir tada įvyksta labai baisūs dalykai, tokie kaip galbūt tapati liūdna Čižiko istorija, šuniuko, kuris buvo numestas per tiltą ir tokiom ištikimom akim žiūrėjo į savo šeimininką. Šiandieną šuniukas, o rytoj taip gali būti pasielgta su žmogumi.

Ir tam pačiam jaunimui norėčiau pasakyti, kad nesitaikykit su tuo, jūs esat tarp jų, jūs nesitaikykit, jūs netylėkit, nebijokit, nesutikit, nes tai nėra gyvenimo normos. Nuo jūsų reakcijos į tai, labai daug priklauso. Nes jeigu tai taps mada, kaip platėjantys arba siaurėjantys džinsai tai yra viskas. Tai yra baisu. Jeigu mes pasakysim, kad tie dalykai yra blogai, pasipriešinsim, tai ištikrųjų galbūt tie dalykai sustos.

Gerbiamas Raimundai trumpai papasakokite apie save.

Teatre pradėjau vaidinti nuo trejų metų. Pirmą kartą atsidūriau scenoje, kai mane išvedė už rankos mano krikšto tėvas aktorius Kazimieras Vitkus. Ir visą laiką kol augau, teatre vaidindavau visokiausius mažus vaidmenukus. Didžiausias vaidmuo buvo prancūzų dramaturgo Žano Anujo pjesėje „Keleivis be bagažo“. Po to teko nusifilmuoti filmuose Rusijoje ir Baltarusijoje, atlikau pagrindinius vaidmenis ir po to supratau, kad noriu studijuoti režisūrą ir būti režisierium. Lankiau kino mėgėjų būrelį „Aitvaras“ Panevėžyje, ir baigęs 11-ą klasių, išvažiavau į Maskvą, kur įstojau į visą sąjunginį valstybinį kinematografijos institutą. Mokiausi ten 5-erius metus, padariau diplominį darbą „Greitis mano Dievas“ ir tada grįžęs į Lietuvos kino studiją, kūriau vaidybinius filmus. Sukūriau keturis vaidybinius filmus ir vieną trijų serijų vaidybinį televizijos filmą, tiesa, dar buvo ir keletą dokumentinių filmų. Tačiau atėjo tie laikai, kai kinas sušlubavo Lietuvoje, neatsirado pinigų, kaip ir po šiai dienai, todėl aš dabar užsiimu teatru, opera, serialais, – dirbu toje pačioje srityje, išskyrus vaidybinį kiną, nes vaidybinio kino Lietuvoje nestato. Tikėkimės, kad laikai pagerės ir tai bus daroma.

Jūsų nuomonė apie šiuolaikinio jaunimo vertybes, įsitikinimus, idėjas, bei prioritetus gyvenime?

Aš manau, kad jaunimas yra kaip ir visada jaunimas, – yra gero, yra blogo, yra matančio tikslą jaunimo ir yra nematančio, kuris leidžia veltui dienas. Tačiau yra viena tokia keista tendencija, kuri man labai keistai atrodo, jog jaunimas save vertina labai reikšmingai, – tiesiog pernelyg susireikšmina. „Nuo jo prasidėjo pasaulis ir juo baigsis“ – reikia suvokti, kad aplinkui gyvena taip pat žmonės, tiek vyresni, tiek jaunesni ir reikia daugiau tolerancijos. Tik tolerancija gali išgelbėti gyvenimą, ir savo tiesos įtvirtinimas ypač jėgos priemonėmis yra labai katastrofiškas dalykas, į gerą nevedantis, nes bet kokia jėga gimdo atoveiksmį ir taip nei viena pusė nieko gero nepasiekia. O tolerancija yra būtent tai kas gali palengvinti gyvenimą tiek sau, tiek aplinkiniams. Man atrodo, jog Europa tai labai puikiai suprato. Mums reikėtų taip pat išmokti nekerštauti, ir tolerantiškai gyventi. Mokytis iš Europos, kurioje esame juridiškai, faktiškai, bet ne mentalitetiškai. Aš manau, kad jaunimas į savo vertybių sąrašą būtinai turėtų įtraukti toleranciją.

Jūsų nuomonė apie jaunimo laisvalaikį ir jo leidimo būdus?

Blogai yra tai, kai jaunimas turi laisvalaikį ir neturi ką veikti, čia yra katastrofa. Jeigu žmogus turi tikslus, turi norą veikti, – ar tai kino, ar vaidyba ar tai technika ar dar kažkas tai yra puiku, nes jeigu žmogus yra užsiėmęs, tai visi šie dalykai yra reikalingi.

Jeigu mes laisvalaikį suprantame, kaip „neturiu ką veikti“ tai yra blogai. Laisvalaikis tai yra tas laikas, kai gali laiką skirti sau, ir jeigu per tą laiką žmogus daro gražų ar įdomų darbą, tai yra viskas tvarkoje. Bet jeigu jis tą laiką skiria langų daužymui, vagystėms ir t.t. Taip, kad suvokim, kad laiko skirimas sau turi būti paremtas gerais dalykais.

Jaunimo nusikalstamumas: Jūsų nuomone, kas įtakoją tai, kad jaunųjų nusikaltėlių amžius vis jaunėja?

Turbūt tai yra tiek televizija, tiek kinas ar kompiuteriniai žaidimai. Toks įspūdis, kad kaip kompiuteriniame žaidime tu gali žudyt ir tau nieko nebus. Arba, kad tave nušaus, numirsi, pasiimsi antrą gyvybę ir viskas tęsis toliau. Tas nusikalstamumas tai tokiam įspūdyje, kad galima, nes pinigai ir taip nekvepia, kas neuždrausta, – tas galima. Manau tokios kategorijos labai pakenkė mūsų suvokimui. Reikėtų suprasti, kad yra ir moralinės kategorijos, – jeigu nėra uždrausta tai nereiškia, kad tai galima. Tie filmai skatinantys jėgos kultą, „kas stipresnis, tas galingesnis“ – tai yra kvailystė. Žinoma daug stiprių žmonių kaip Gandi, Dalai Lama, kurie tikrai nebuvo stiprūs fiziškai, jie buvo stiprūs dvasiškai, štai ką reikėtų stengtis daryti. Gražus kūnas irgi nėra blogai, tačiau jeigu tik per tai norima įteigti savo pozityvą, tai jau savaime yra katastrofa.

Ar reikėtų skatinti jaunimo užimtumą? Jei taip, tai kokiomis priemonėmis tai reikėtų daryti?

Aš manau, kad tai turėtų prasidėti šeimoje. Vaiką reikia skatinti ir siūlyti, jam kažką daryti, kažkuom užsiimti. Reikia, jog vaikas neužsiminėtų „nieko neveikimu“. Nes „nieko neveikimas“ veda į labai negerus dalykus. Tai pradinė šaknis turėtų būti šeima, taip pat galėtų padėti mokykla. Man asmeniškai nepadėjo niekas, aš pats turėjau stimulą – savo paties norą. Aš turėjau tikslą, vaidinti, po to režisuoti. Niekas mane niekur nevedė, aš pats ėjau. Iki tol išbandžiau daugybę būrelių: sambo, dziudo, katerius dariau, įvairių burelių bandžiau, kol suradau savo kino mėgėjų būrelį. Nepaisant to, būtų labai gerai, kad tėvai iniciatyviau žiūrėtų į visą tai, patartų savo vaikui kur nueit, nes visgi tėvai vis tiek yra autoritetai vaikams, net jeigu ir pasako, jog „durni tie mano seniai“, bet po kiek laiko padaro tai ką tėvai buvo sakę. Nežinau žmonių kur tėvai būtų visai ne autoritetai. Kad aklai paklustų irgi nežinau, bet visgi šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė, kuri turėtų stumti jauną žmogų į kažkokią teigiamą veiklą. Be to reikėtų pagalvoti ir apie valstybinės struktūros įkūrimą. Taip kaip senukam padedamą taip manau turėtų būti padedama ir jaunimui.

Registruotis ČIA